Ryški asmenybė
- Smulkiau
- Kategorija: Uncategorised rasime
- Paskelbta: 2023 m. liepos 13 d., Ketvirtadienis 10:24
- Autorius Super User
- Peržiūros: 1294
35-ERI METAI NUO DAILININKO. AUGIAUS MIRTIES
RYŠKI, BET MAŽAI ŽINOMA ASMENYBĖ
Peržvelgęs R Augustinavičiaus Sedos vidurinės mokyklos baigimo pažymėjime išrikiuotus trejetukus ir bendrą mokymosi vidurkį suvedęs tik 3,4, nelabai kokią ateitį jam pranašautum. Neturiu dokumentų, kurio atskleistų, jo mokymosi rezultatus Telšių gimnazijoje, bet 1935-06-15 Kauno meno mokyklos grafikos skyrių baigė aukščiausiu pažymėjimu. Būtų galima pradėti filosofuoti, kas lėmė tokius pokyčius: subrendimas ar teisingas krypties pasirinkimas, siekiant išnaudoti prigimtį. Deja, Sedos laikų ir pietiniai nelabai iškalbūs. Išvengiant visiškos aklavietės Ir tuščiažodžiavimo, apžvelgsiu tik turimą archyvine medžiagą.
Povilas Augustinavičius gimė 1909 09 02 Gečaičių kaime, Sedos valsčiuje, netoli Žemaičių Kalvarijos, kur pradėjo lankyti ir pradžios mokyklą. Bet prasidėjęs l pasaulinis karas gausią Augustinavičių šeimą nubloškė į Rusiją. Ten vaikai toliau lankė mokyklą. Grįžus į Lietuvą, tėvas - Mykolas Augustinavičius - dirbo Sedoje malūnininku. Matyt, turėdamas ne vieną mokyklinio amžiaus vaiką, buvo suinteresuotas Sedos vidurinės mokyklos atidarymu. Jis ne tik buvo išrinktas į mokyklos steigiamąjį komitetą, bet ir jam vadovavo. Mokyklos atidarymo reikalais važinėjo į Kauną. Kad tai būta toli matančio vyro, įrodo ir tolesnė jo veikla, užsibaigusi "Masčio" fabriko pastatymu Telšiuose.
Sedos vidurinėje mokėsi trys Augustinavičiai: Jonas, Juozas ir Povilas. Suaugę, nepadarė tėvui gėdos. Mokydamasis Telšiuose, Povilas susipažino su poetu, muziejininku ir visuomenininku R Geniu, o draugystė tęsėsi ir vėliau. P. Augustinavičius iliustravo jo knygute. Povilas, įstojęs į Meno mokyklą, lankė sporto klubą, o vasaromis dalyvavo ekspedicijose. 1932 m. valstybinė archeologinė komisija pasiuntė jį j žemaičių kraštą rinkti etnografinės medžiagos. Kitais metais dirbo su ekspedicija, piešdamas senųjų statinių charakteringiausias detales ir rinko eksponatus M.K.Čiurlionio" galerijai. Nors daugelis į tryliktąją dieną Žiūri prietaringai, bet R Augustinavičiui ji, 1935 m. birželio 13, matyt, buvo laiminga, nes Meno mokyklos mokytojų taryba, dalyvaujant direktoriui l. Šlapeliui, A. Galdikui, O. Krikščiūnianei, J. Zikarui, R Brazdžiui, Stroliui, J. Mikėnui, J. Mackevičiui, J. Šileikai, R Kalpokui, inž. Vaitkevičiui, J. Tatmantui, V. Didžiokui, S. Ušinskui ir V. Bičiūnui, nutarė: "Rekomenduoti švietimo Ministerijai, kaip gabų ir vertą paramos toliau lavintis baigusį Meno mokyklą Augustinavičių Povilą".
Vėliau iškito problemų dėl karinės tarnybos. Povilas buvo baigęs ne aukštąją mokyklą, todėl Krašto apsaugos ministerija nematė galimybių atidėti mokslo reikalams tarnybos laiką. Valstybės saugumo departamento direktorius A. Povilaitis į slaptą Švietimo ministerijos paklausimą atsiuntė džiugesnį atsakymą: "Pranešu Tamstai, kad apie Broniaus Pundžiaus (Pundzius, skulptorius, kilęs iš Pievėnų kaimo - aut.) ir .Povilo Augustinavičiaus valstybinę ištikimybę dabartiniu metu neigiamų žinių nėra*. Tarnyba armijoje, matyt, pasižadėjus ją atlikti grįžus, atidėta.
Į užsienį siųsdavo gabius žmones, nukreipiant studijuoti praktinius dalykus. P. Augustinavičius norėjo tobulintis piešimo metodikos ir pedagogikos srityje, bet vėliau sutiko studijuoti ir kitą meną, '"kur bus reikalingiausia ar .spaudos meną ar metalo plastiką". Rugpjūčio 28 d. švietimo ministras pranešė, kad skyrė jam stipendiją spaudos menui mokytis. Liko susitvarkyti nemokamą vizą ir vykti j Paryžių. Išlikę apskaitos dokumentai nurodo stipendijos dydį. Kiekvieną mėnesį išmokėdavo po 325 Lt ir po 500 Lt kelionpinigių nuvykti ir grįžti atostogų. Bet tų pinigų tikriausiai neužtekdavo, nes išvykdamas "antrais metais kreiptasi į Finansų ministeriją, kad leistų pasikeisti 1150 Lt į frankus.
Prancūzijoje studijavo net dviejose mokyklose - Ecole Nationale Superiere dės Beaux-Arts ir Consarvatoire Nationale dės Arts et Metiers. Jų dėstytojai nusiskundimų neturėjo, atvirkščiai, gyrė. Pirmosios mokyklos direktorius Jacgues Bettrand pranešė: "Jis (R Augustinavičius - aut.) padarė didelę pažangą ir ai esu patenkintas Šiuo savo mokiniu". Antrosios profesorius Magne išduoda pažymą, kad jo mokinys yra "išpildęs litografijos ir medžio graviūros darbus, kuriais esu patenkintas". UŽ metinius darbus išmokėta premija. Vienu metu lankė net trečią privačią mokyklą Confereces de Georgs Degaast, kur mokėsi teorijos ir turėjo galimybių susipažinti su didžiosiomis Paryžiaus meno žurnalų spaustuvėmis. Ruošdamasis dalyvauti pasaulinėje parodoje, lankė tam specialiai organizuotus kursus, nors parodose dalyvavo nuo 19 X 34 m. Per parodą Rygoje j jo darbus dėmesį atkreipė Latvijos prezidentas K. Ulmanis ir nusipirko jų.
P. Augustinavičius po mokslų grįžo į Lietuvą, žinodamas, ką ir kaip darys. Todėl greitai - 1937 m. - už knygų iliustracijas apdovanotas valstybine premija. Kaip rašo T. Valius, jo darbai turi "individualų, dekoratyvinį lietuviškųjų liaudies motyvų sprendimą ir pasakišką lyrinės buities nuotaiką". Nepakito jo kūrybos kryptis ir atlikimo technika net pasitraukus į užsienį, kur buvo vienas lietuviškosios grafikos mokyklos kūrėjų. Jis buvo ne tik dailininkas, bet ir meno kritikas, redaktorius. 1961 12 09 vaisingą darbą nutraukė mirtis.
Dailininkas mūsose gal mažai žinomas, nes vėliau susitrumpino pavardę iki Augiaus, o vardui pasirinko lotyniškąjį variantą - Paulius. Dar mažiau yra Žinančių, kad R Augius mokėsi Sedos pradžios mokykloje ! ir įstojo j ką tik atidarytą vidurinę, kurią įkuriant daug prisidėjo jo tėvas. Į Nors ir sunkiai atidaryta, mokykla ne vienam jos auklėtiniui buvo eilinė, bet taip reikalinga pakopa i tolesnį mokslą
Povilas SVEREBAS
