KAUNO DIENA, Nr.77 (14494) 1995, BALANDŽIO 3, PIRMADIENIS

ŽEMAITIS NUO PLUNGĖS – ŽEMĖS DAILININKAS

Su pirmais šiltais oro gūsiais, gležnais snieguolių žiedais į Lietuvą sugrįžta pavasaris. Į savo gimtąją žemę parskrenda paukščiai. Kartu su jais atskriejo ir lietuvių išeivio grafiko Pauliaus Augiaus darbai...

      Paulius Augustinavičius (vėliau Augius) gimė 1909 m. rugsėjo 2 dieną Žemaitijoje, Gečaičiuose (Plungės raj.). Augo gausioje šeimoje: 7 broliai ir 3 seserys. Tėvas sunkiai dirbo, kad išmaitintų šeimą, o motina visą savo meilę ir švelnumą dovanojo vaikams. Visi jie baigė mokslus. Paulius iš tėvo paveldėjo meno gyslelę: nuo pat mažumės mėgo piešti, drožinėti.

      Telšiuose baigęs keturias gimnazijos klases, skubėjo į Kauną: meno mokyklą - išsapnuotą, išsvajotą. Čia jis pateko į garsių to meto menininkų globą: jo mokytojai buvo V.Didžiokas, P.Kalpokas, I.Slapelis, A.Galdikas, J.Janulis, A.Varnas, A.Žmuidzinavičius, J.Zikaras ir kt. P.Augius visa širdimi įsiliejo į Meno mokyklos studijas: domėjosi įvairiais meno leidiniais, knygomis, lankė teatrus, parodas. Visi grupės studentai buvo entuziastingi, gabūs. Kai grafikos studijos vedėjas pasiūlė jiems papildomai dar ir grafiką visi mielai sutiko. Paulius į grafiką gilinosi ketverius metus, o iš viso mokėsi šešerius. Ši laida buvo talentinga - Meno mokyklą tais pačiais metais baigė A.Dargis, A.Kučas, V.Jurkūnas, M.Katiliūtė, V.Petravičius, L.Vilimas ir kiti.

      Pauliaus kūryba individuali, perpinta liaudiškais motyvais, lyrine, romantiška nuotaika. Dar 1934 m., mokydamasis Meno mokykloje, dalyvavo grafikos darbų parodoje Košicoje, Čekoslovakijoje. O nuo 1935 m. - visose Lietuvos dailininkų sąjungos rengiamose parodose Lietuvoje, Rygoje, Taline.- 1936 m. įvyko pirmoji personalinė paroda Telšiuose, "Alkos" muziejuje.

      Gabus studentas Paulius Augius siunčiamas i Paryžių tolesnėms studijoms. Jam dėstė Marselis Magnė ir Žakas Beltrand.. Atrodo, kiekvienas jaunas dailininkas neatsilaikytų, pate kęs į Paryžiaus nuotaikų ir spalvų gyvenimą, įsilietų į Monmartro šurmulį ir svaiginantį jausmų gaudesį. Kitas gal ir susižavėtų vilionėmis. Bet Žemaitijos sūnui Pauliui nuo mažumės į kraują įaugo bažnyčių varpų gausmas. Jis tartum regėjo Dievo besiilginčią žmonių upe, plaukiančią i Žemaičių Kalvarijos atlaidus... Giesmės, virpinančios širdį, žemaitiškų koplyčių grožis buvo užvaldęs jo pasaulį. Nieko jam nebuvo gražesnio už paprasto lietuvio sielą. Taigi gyvendamas ir mokydamasis Paryžiuje išliko ištikimas savos gimtinės grožiui. Paryžiaus laikotarpio jo geriausi kūriniai - "Bažnytkaimis Lietuvoje"; "Pavasaris", "Malda". Reikšmingas Augiaus diplominis darbas - spalvoti medžio raižiniai "Žemaičių vestuvės". Tai monumentalus -78 medžio raižinių ciklas. 1938 m. šis darbas, eksponuotas Vytauto Didžiojo karo muziejuje surengtoje parodoje, buvo pažymėtas pirmąja premija. Paryžiuje jis sukūrė ir Petro Kurmelio raižinių ciklą.

      1937 m. - Paulius Augius dalyvauja Pasaulinėje meno ir technikos parodoje Paryžiuje ir gauna Garbės diplomą. Tai pirmas svarus tarptautinis įvertinimas. Tais pat metais dailininko kūriniai eksponuojami Čikagoje vykusioje Pasaulinėje litografijos ir medžio raižinių parodoje. Vieną jo darbą nusipirko ir Čikagos meno institutas. 1939 m. dalyvauja Berlyne grožinės literatūros iliustracijų parodoje. Dailininkas dirba ir pedagoginį darbą: dėsto Kauno taikomosios dailės institute, rašo į spaudą meno klausimais, dažniausiai į "Vairą", "Lietuvos aidą", "Naująją Romuvą", "Žemaičių žeme", iliustruoja S.Nėries "Eglę žalčių karalienę", "Našlaitę", K.Borutos "Saulę ant savo pečių parnešti išėjo". Kuria nuostabias "Žemaičių simfonijas" (1939-1948 m.). Gyvendamas Paryžiuje Paulius susitinka savo išrinktąją - Danutę Lipčiūtę (jauniausią Maironio sesers Kotrynos dukrą). Ji tuo metu taip pat tęsė studijas. Grįžę į Lietuvą, jaunieji susituokė. Danutė tapo ištikima Pauliaus gyvenimo draugė. Likimas nepašykštėjo jiems meilės,- švelnumo, darnos, apdovanojo penkiais vaikais: Rasa, Jurgiu, Džiugu, Rūta, Sauliuku.

      Šiurpi antroji rusų kariuomenės okupacija sutrikdė šeimos idiliją. Vokietijoje, į kurią šeima pasitraukė, laukė pirmasis smūgis - jaunėlio Sauliuko mirtis... Tartum saulė jiems išsprūdo iš rankų... Bet abu nepalūžo: vienas ėjo dailininko keliu, Juta žengė su literatais; Kūrė, dirbo. Žmona Danutė vėliau .prisiminusi: "Paulius kūrė, nes kitaip negalėjo. Žmogui, kuriame gyva kūrybos ugnis, ne kurti - tai žūti, save sunaikinti... Jis kūrė visokiomis tremties sąlygomis... O jos dažnai buvo žiaurios ir skurdžios..."

Dailininkai, menininkai, literatai stengėsi tremtyje išsaugoti savo tautinę kultūrą, nes kultūrinės vertybės

Išleisti kaip atvirukai jie, žmonos rūpesčiu, šiuo metu parduodami Kaune.